Birželio 17d. vakaras

Šandien visą dieną miegojau, nes žiauriai blogavau ir buvau velniškai nusikalusi.Pabudau tik į pavakarę.Dabar jau geriau.
Tai va mano gyvenime kai kas pasikeitė- aplinkybės susiklostė taip, kad man teko atvažiuoti gyventi pas mamą.Susipykau ir su tėvu, ir su močiute Valerija (kai susipykstu, visda vadinu Valerija).
Skambinau Laurai, bet ji neatsiliepė.Matyt, išjungė mobilujį.Vargšė, turbūt jai šianden buvo nelengva išsiruošti pas savo tą bobutę.Kažin, ji iš tiesų skaito Bibliją?
Užvakar prieš tūsą, kaip ir planavom, nunešėm bobulytei maiasto- apsisukom sparčiai, gal per dešimt minučių.Laura turi senučiukės namų raktą, nes beveik nevaikščioja ir ištisas dienas leidžia lovoje.Taigi, kai atėjome mano Laurutė su visais pirkiniais tuoj oat nukulniavo į virtuvę, o aš palaukiau koridoriuje.Pro atviras duris mačiau svetainę.Klasiškas butas, kaip iš senų filmų.Siaubingai aukštos lubos, gausybė paveikslų ir knygų.Kad man ten įsisukus...Viską, kas yra įdomaus visuose mano trejuose namuose, jau daugmaž perskaičiau.
Žodžiu aš pas mama, bet gal pasakosiu viską nuo pradžių.Tūsas kaip tūsas.Kai mes su Laura atėjome, visi jau buvo kaip reikiant įsisiubavę.Kipras su Silva laižėsi koridoriuje, Valentinas vaidino kanibalą Lekterį ir įtikinėjo Gretą, kad leistų jam atsikąsti šlaunies, o Vincė su Gince, apsikabinę kaip broliai, sėdėjo virtuvėje ant grindų ir visa gerkle staugė:

                                       Aš geriu,
                                       Ir tu geri,
                                       Mes abu labai geri.
Visą reikalą užsuko Mikas.Jis atsinešė vodzios ir nuolat pilstė visiems į taures - į alų, į sidrą, visur.Taigi kaip reikiant visko primaišėme ir greitai apsinešėme kaip gyvuliai.Kaip ir paprastai, plepėjome visokias nesąmones, bliovėme kartu su muzika ir daug šokome.Buvo visai linksma, bet kažkas pradėjo klykti, kad degam.Ir tikrai iš virtuvės virto dūmai!
-----------------------------------------------------------------------------------------------

Pranešu tai ne pabaiga, tęsinys bus rytoj.

Ar patiko pradžia komentuokite.

☻Autorė☻

Birželio 17 d., tęsinys

Aš visada bijojau tėvo, jo bijau ir dabar.Ne todėl, kad mane mušdavo ar neįstengdavo kalbėti su manimi nerėkdamas.Visada bijojau jo akių, to kiaurai smelkiančio, visada nepatenkinto žvilgsnio, kuriuo jis į mane žiūrėdavo.Tada man norėdavosi pranykti.Stovėdama prieš jį tirtėdama iš baimės imdavau suprasti kas yra amžinybė.Tą įsimintą dieną, po vakarienės virtuvėje plaudama indus supratau, kad įvyko kažkas nepataisoma, kad aš pradedu tirpti ir po truputį tampu nematoma...
Nežinau, kodėl staiga užsivedžiau  rašyti apie savo tėtušį.Jis grynas nuodas, ir tiek.Tiesą sakant, aš jo nė nepažįstu.Man jis- žmogus viršininkas.Prastas viršininkas.

Po matiekos kontrolinio paskambino Laura.Vakare visi renkamės pas Kiprą.Bus laisvas plotas ir tūsas mokslo metų baigimo proga.
-Ar visus kvietė?- kiek abėjodama paklausiau.
-Tai juk Kipras.Žinoma, visus.
Kipras- visų draugas, žodžiu savas, bičas. Prie jo bet kada gali prieiti, paprašyti cigaretės ar poros litų ir jis visada duos netardamas nė žodžio, tarsi būtų savaime suprantamas dalykas.
Man patinka su juo bendrauti, nes jis visada gerai nusiteikęs ir nuolat žarsto anegdotus.Nesuprantu, kaip juos visus atsimena.Su mokslais jam ne kas, todėl kai prispaudžia reikalas, prašo, kad parašyčiau jam lietuvių temas, o Gincė už jį daro matieką.Kipras už viską sumoka.Neįsivaizduoju, iš kur jis ima pinigų.Gincė sako, kad tėvai jam moka už pažymius.Už dešimtuką - šimtą, už devynis - devyniasdiašimt ir t.t.Visai neblogai!
Šiap ar taip, Kipro dėka aš pasidariau populiari, dabar jau rašau temas pusei klasės ir visiems skirtingai, pagal charakterį.Kai ateina atsiskaitymai, man tikra javapjūtė!
-Ar užmigai?-ragelyje užkaukė Laura.-Tai eisim ar ne?
-O kaip tavo gimdytojai?
Prieš porą metų, kai pas mus prasidėjo pirmi tikri tūsai (be tėvų ir tortų su žvakutėmis), Laura į juos neidavo.Ją tėvai buvo kaip reikiant užspaudę ir niekur neišleisdavo.Apskritai Lauros tėvai kaip iš praėjusio šimtmečio...
Ji mūsų klasėje buvo kaip balta varna, bet aš jai apšviečiau protą ir išmokiau ją klasiškai meluoti.
Aš: Ką sakysi tėvams?
Laura: Aš jiems jau skambinau.
A: Na, ir ką sakei?
L:Kad ta bobutė, kuriai nešioju maistą, prašė paskaityti Bibliją.
A:Išprotėjai?Kiek laiko tu jai skaitysi tą Bibliją?Valandą, dvi?
L:Iki pat vakaro.Ar žinai, kiek ten puslapių?
A:O jeigu jie sugalvos jai paskambinti?
L:Sakiau, kad ji neturi telefono, nes vis tiek neprigirdi.
A:Aha, kurčia, vadinasi?O ji pati nemoka skaityti?
L:Pasakiau, akd neprimato...
A:O, dar ir akla!?
L:Ko čia prikibai?Viskas normaliai suveikė.Tėvas kaip susijaudino, sako : ,,Būk ten, kiek tik reikės, vaikeli.Telaimina tave Viešpats.'' Net graudu.
A:Aha.
L:Na, tai kaip, ar eisim?
A:Vadinasi, per tave vargšė bobulytė tapo akla ir kurčia?Tu begėdė, Laurute.Ar ir šiandien bobulytei neši maisto?
L:Taip, po pietų.Dieną ji miega.
A: Klausyk, o gal eime kartu pas tavo bobulę?Po to nučiuošim pas Kiprą.
L:Gerai, pusę trijų prie kampo.

Geras!Eisim į tūsą!Reikia išsimaudyti ir nusilakuoti nukramtytų nagų likučius.Nežinau, ką vilktis.Peržiūrėjau savo garderobą, bet nieko gero neradau.Ai, velniai nematė!Užsimaukšlinau šviesius džinsus ir juodus marškinėlius - jie tinka prie mano išblukusių karčių.Dar apsiausiu juodus zomšinius sportbačius.Be to, turiu liuksinę juodą skrybėlę a la Maiklas Džeksonas ir platų kaklaraištį su kaukolėmis.Veidą reiks išsibalinti, o akių vokus ir lūpas pasidažyti rudai.Atrodysiu klasiškai.Viskas, lendu į vonią.Ate!

Birželio 16 diena, rytas

Man šiandien į mokyklą nereikia, eina tik tie, kurie nori taisytis matieką.Man išvedė septynis, daugiau vistiek neparašys.Atsikėliau dešimtą, močiutė jau buvo išėjusi į choro repeticiją.Aš viena namie!Valio!Galiu su arbata eiti į balkoną parūkyti.Savistabos sumetimais nutariau sudaryti savo blogų ir gerų savybių sąrašus.


Kotrynos G. charakterio minusai:
1 minusas. Aš klaikiai nesugebu nieko padaryti iki galo.Kantrybės stoka.
2 minusas. Periodiškai padarau ką nors tokio, dėl ko paskui žiauriai galiuosi.Bet vis tiek darau, velnias!Darau tai, galima sakyti, tyčia, nors kartais nelabai suprantu kodėl.Kai būnu pakankamai pasišiukšlinusi, pajuntu tikrą kaifą ir kaifuoju, kol galop pradedu vemti nuo savęs.Tada ateina švarinimosi periodas.Aš visaip stengiuosi taisyti tas nesąmones, kurias iškrėčiu, būnu mandagi ir gera visiems, padedu kiekvienam ko nors prašančiam, beveik nesikeikiu, metu rūkyti ir kasdien juntu, kaip nepaliaujamai švarėju, švarėju...Kam tenka bendrauti su manimi mano švarinimosi periodu aikčioja: ,,Vaje, kokia gera mergaitė!'' ir jie būna absoliučiai teisūs.Galų gale ateina akimirka, kai  pasijuntu bemaž sterili, ir tada man vėl pasidaro klaikiai nuobodu.Tada vėl viskas prasideda iš naujo.(Kodėl negaliu būti tokia kaip Laura?Ji visada batus pasideda ten , kur rekia.)
3 minusas. Kartais, kai mane kas nors išvaro iš kantrybės ir aš susiparinu, pradedu mikčioti.Be to, kramtau nagus.Nagai tragiški, bet visa tai niekai.
4 minusas. Esu labai liesa ir visai neseksuali.Man aiškiai reikėtų pasididinti krūtis, nes jos nei velnio neauga.
5 minusas. Rūkau (kartais) ir geriu alų arba sidrą (per tūsus).Tai turbūt negerai, bet man patinka.Bėda ir yra, kad man tai patinka.Kai išgeriu, niekada nemikčioju, nors turėtų būti atvirkščiai.CHA.
6 minusas. Nemoku laiku atsikirsti, kai to reikia.Viską sugalvoju po to, dėja.
7 minusas. Nepatinku bernams.Tai todėl, kad esu visai neseksuali, ir dėl krūtų.Be to, mano kojos - kaip šakaliai.Bet man nusispjaut.
8 minusas. Turiu nedaug draugų.Apskritai turiu tik vieną tikrą darugę Laura.Su kitomis panomis nuolat susipykstu.Jos jau draugauja su bernais ir laksto į pasimatymus, o mane laiko nesubrendėle.Bet aš dėl to nesijaudinu.
9 minusas. Dažnokai meluoju.Dėl melavimo viskas ne taip jau paprasta, nes visiškai nemeluoti praktiškai neįmanoma.

                                                        Kotrynos G. charakterio pliusai

1 pliusas.Mama sako, kad aš protinga, bet labai bjauraus charakterio.Taip, aš neblogai mokausi, daug skaitau, todėl logiška, kad nepaliaujamai protingėju.
2 pliusas. Aš neblogai piešiu.Dešimtukus turiu iš piešimo, literatūros ir fizinio lavinimo.
3 pliusas Esu daugmaž draugiška.


                   Daugiau pliusų nesugalvoju.Einu darytis sumuštinio.

Birželio 15 diena, vakaras

Šiandien su mama buvome pas jos draugę psichologę.Dėl mano mikčiojimo.
Mieloji mamytė, žinoma, jau buvo šnekėjusi su ją telefonu ir aišku, pripaistė apie mane visokių niekų.Kai jai užeina šišas ir staiga pradeda manimi rūpintis, gali iš mažiausio nieko išpūsti didžiausią burbulą.Nenustbečiau, jei būtų prikūrusi, kad sergu smegenų vėžiu arba loju naktimis.Mane tai knisa.Žodžiu, ėjau ten kaip kokia karvė į skerdyklą.
Kai ten atėjome ir jos galų gale baigė savo tradicinius apsilaižymus, mamą paliko laukiamajame, o mane nusivedė į kabinetą ir pasodino į fotelį.Psichologė atsisėdo priešais ir įsistebeilijo man į veidą.Atrodė, lyg būtų sumaniusi žaisti žaidimą ,,Kas ką peržiūrės''.Cha.Nežino, ant ko užsirovė.Manęs dar niekas nėra peržiūrėjęs.Taigi sėdėjau tvarkingai susidėjusi rankas ant kelių ir kokią minutę nemirksėdama žiūrėjau tiesiai jai į akis.Vos ją pamažiusi pagalvojau, kad ji žiauriai panaši į Mišelę Pfeifer, vaidinančią moterį katę.Jos akys taip pat buvo išsprogusios ir nenormaliai šviesios, su mažais tamsiais taškeliais per vidurį.Psichologės nosis buvo kiek paraudusi, pastebėjau, kad ant jos galiuko pradeda kilti spuogas.Nekas.Labai skauda, kai bandai išspausti.
Praėjo kokia minutė, o mes vis sedėjom ir žiopsojom viena į kitą kaip nenormalios.Man jau darėsi nuobodu, dar kiek ir būčiau pradėjusi žiovauti.Bet tada galop ji pasidavė, nuleido galvą ir nusišypsojo.CHA.Suprato pralaimėjusi.Vienas nulis- mano naudai.
-Tu taip pat kramtai nagus?
  Ji pabandė paliesti mano ranką, bet aš ją staigiai atitraukiau ir padariau neapsakomai gražų lanką aplink kaktą, lyg ketindama nubraukti užkritusią garbaną.(Jokių garbanų, žinoma aš neturiu, mano plaukai trumpi kaip berniuko, o galva panaši į futbolo kamuolį, bet čia - tarp kitko.)Žiauriai negaliu pakęsti kai mane grabinėja.Moteris katė, regis, tai irgi suprato, tad daugiau nebebandė.Kažin, ką ji turėjo galvoje sakydama ,,Taip pat''?Negi save?Aš žvilgtelėjau į jos pirštus.Buvo aiškiai matyti, kad nagai seniai nekramtyti.
-Taip, taip kai buvau tavo amžiaus, aš irgi kramčiau nagus.Iki kraujų.Netiki?
Man buvo nusispjaut, kramtė ji tuos nagus ar ne.Visa tai mane kniso, aš norėjau greičiau dingti iš čia.Tiesą sakant, ten eidama buvau nusprendusi tylėti kaip uola.Norėjau, kad mamai praeitų ūpas vedžioti mane į tokias vieteles.Buvau ne juokais ant jos įsiutusi.Be to, aš juk ne visada mikčioju.
Nesulaukusi mano atsakymo, moteris katė lėtai pasilenkė į priekį ir pradėjo kalbėti įtartinai tyliai.Mane kažkodėl apėmė negera nuojauta.
-Turbūt supranti, kodėl tave čia atvėdė?Esi protinga mergaitė ir aš nemanau nieko nuo tavęs slėpti.Taip, tavo mama pasakojo apie tavo bėdą.Ji labai dėl to jaudinasi ir mano, kad galiu tau padėti.Patikėk, aš tikrai galiu ir labai noriu tau padėti.Ir tau, ir tavo mamai.Matau, kaip tau čia nepatinka, matau, kaip tu priešiniesi ir nepasitiki manimi.Tai natūralu, manęs tai visai nestebina, tavimi dėta, turbūt aš irgi panašiai elgčiausi.Bet jei nepasitiki manimi, tikėk savo mama.Ji man taip daug pasakojo apie tave.Ar bent įsivaizduoji, kaip ji tavimi didžiuojasi?Patikėk, Kotryna, mamabe galo myli tave it nori tau tik gero.Kotryna, mieloji, atsipalaiduok...
Velnias!Tada pajutau, kad tuoj žliumbsiu.Nei iš šio, nei iš to!Šakės!Jaučiau, kaip gerklėje kažkas pradeda kilti, o akyse tvenkiasi ašaros.Rijau seiles, tankiai mirksėjau, net įsižnybau į šlaunį, bet tai nemaž nepadėjo.Tik to dar trūko, kad ta kavilė pamatytų mane ašarojančią.Nekenčiu savęs, nes man dažnai taip nutinka.Šiaip žliumbiu tik tada, kai niekas nemato.Net kai tėvas užvožia per veidą, aš galiu stovėti kaip senas indėnas, vardu Olimpinė Ramybė, ir nė nemirktelėti, galiu net karčiai nusišypsoti.Bet užtenka kam nors pradėti panašiai seilėtis  ir aš kaip mat suskystu.
  Ta sadistė, žinoma matė, kas man darosi, bet kaip niekur nieko tęsė toliau:
-Kalbėk, klausk, paverk, jei nori.Visa tai liks tik tarp mūsų.Kotryna, mieloji, aš viską suprasiu.Tik netylėk.
Aš pradėjau linksėti galva ir dėl visa ko po šlaunimis pasikišau rankas, kurias ji vėl kėsinosi nutverti.
-G-g-ger-r-ai.
Buvo matyti, kad moteris katė turi daug laiko ir niekur neskuba, nes pernelyg jau patogiai įsitaisė savo fotelyje pasiruošusi manęs klausytis.Supratau, kad jei ir toliau tylėsiu, ji tol terš man smegenis, kol išdžiūsiu kaip mumija arba bent jau apželsiu ilgais gaurais kaip sniego žmogus.Nieko kito neliko, kaip keisti taktiką ir būti gerutėle mergaite.Žliumbimo pavojus jau buvo praėjęs, todėl aš pasistengiau kaip įmanoma maloniau nusišypsoti ir paklausiau:
-Ar m-m-ums  d-dar  d-aug  l-aik-ko liko?
Ji nusišypsojo..Jos priekiniai dantys buvo kiek išsikišę į priekį.
-Pakankamai.
Tada ji pardėjo kalusinėti visokių nesamonių: kas, tipo, sukelia tą mikčiojimą, ar dažnai jis užeina, ar senai mikčioju, ką sapnuoju ir panašiai.Aš, žinoma, iš karto pasakiau, kad mikčioju labai retai ir dėl to nereikia kelti vėjo.Be abėjo, nesakiau, kad kartais mikčioju tyčia.Po to ji liepė papasakoti apie save.Cha. Tegul pasvajoja.Be to, negi įmanoma papasakoti viską kas nutiko per ištisus penkiolika metų?O ir ką apie save pasakoti?Esminius dalykus.O kas galėtų atsakyti, kurie dalykai esminiai, kurie ne?Apie tai, kas iš tiesų veža, juk nepapasakosi, o visas kitas mano gyvenimas- gryna nuobodybė: turiu du nuobodžius išsiskyrusius tėvus, storą nuobodų netikrą brolį, kaip ir visi, vaikščioju į nuobodžią mokyklą.Panašiai jai ir paaiškinau.Žinoma, daug gražiau.Stengiausi būti maloni, buvau išsišiepusi iki ausų, išraiškingai linkčiojau galva ir maliau nesustodama, nes man atrodė, kad jeigu nutilsiu, tuoj pat užmigsiu.Bet moteris katė neatrodė labai patenkinta.
   Po to ji pasikvietė mamą, o mane išgrūdo į laukiamąjį.Sudribau ant sofos ir ėmiau kramtyti dešinės rankos smiliaus nagą.Mane tai visada ramina.Ne viskas vyko taip, kaip buvau suplanavusi.Kodėl taip yra?Kai man kas nors, kaip šiandien ta moteris katė, pradeda teršti smegenis ir reikia atsikirsti, kad mažą nepasirodytų, aš arba mikčioju kaip nenormali, arba malu tokį šūdą, nuo kurio pačiai blogą darosi.Žodžiu, pasirodau kaip paskutinė kvailė.Protas nušvinta tik tada, kai spektaklis jau baigtas ir nėra kam ploti.Tada pavėluotai pradedu fantazuoti, kaip galėjo būti, jeigu būtų buvę.Liū-de-sys!

2007

   Sapnuoju, kad esu dar visai maža mergaičiukė, man maždaug treji...Sapne žinau, kad šiandien šventė- mano gimtadienis ir man turi įteikti dovaną.Ji paslėpta kažkur pievoje ir aš turiu ją surasti.Pieva begalinė, dingstanti kažkur už horizonto...Atsispiriu nuo žemės, suplasnojusi rankomis pakylu aukštyn ir laiminga skrajoju po saulės apšviestą žalumą, ieškodama žadėto siurprizo.Pagaliau ją pamatau- ten, apačioje kažkas raudonuoja.Neriu žemyn, bet aukštose žolėse randu tik rožinį kaspiną nuo dovanos, jis vis dar išlaikęs dėžutės formą.Tada suprantu, kad jie taip tik pajuokavo, kad aš susimoviau, nes kažko nesupratau, ir dabar visiems turėtų būti be galo linksmą.Žinau, kad mane stebi, jaučiu jų žvilgsnius, todėl ir aš garsiai juokiuosi.Iš visų jėgų valdausi, kad nepravirkčiau...

Staiga atsibundu ir kaip drakula pakylu.
-Tik sapnas...-lengvai atsidusau ir atsiguliau miegoti.
Tačiau užmigti negaliu, nes sapnuojasi tas pats.Amžinai...Bandau, bet vis tas pats...Kartojasi ir kartojasi...Be galo, be krašto...