Aš visada bijojau tėvo, jo bijau ir dabar.Ne todėl, kad mane mušdavo ar neįstengdavo kalbėti su manimi nerėkdamas.Visada bijojau jo akių, to kiaurai smelkiančio, visada nepatenkinto žvilgsnio, kuriuo jis į mane žiūrėdavo.Tada man norėdavosi pranykti.Stovėdama prieš jį tirtėdama iš baimės imdavau suprasti kas yra amžinybė.Tą įsimintą dieną, po vakarienės virtuvėje plaudama indus supratau, kad įvyko kažkas nepataisoma, kad aš pradedu tirpti ir po truputį tampu nematoma...
Nežinau, kodėl staiga užsivedžiau rašyti apie savo tėtušį.Jis grynas nuodas, ir tiek.Tiesą sakant, aš jo nė nepažįstu.Man jis- žmogus viršininkas.Prastas viršininkas.
Po matiekos kontrolinio paskambino Laura.Vakare visi renkamės pas Kiprą.Bus laisvas plotas ir tūsas mokslo metų baigimo proga.
-Ar visus kvietė?- kiek abėjodama paklausiau.
-Tai juk Kipras.Žinoma, visus.
Kipras- visų draugas, žodžiu savas, bičas. Prie jo bet kada gali prieiti, paprašyti cigaretės ar poros litų ir jis visada duos netardamas nė žodžio, tarsi būtų savaime suprantamas dalykas.
Man patinka su juo bendrauti, nes jis visada gerai nusiteikęs ir nuolat žarsto anegdotus.Nesuprantu, kaip juos visus atsimena.Su mokslais jam ne kas, todėl kai prispaudžia reikalas, prašo, kad parašyčiau jam lietuvių temas, o Gincė už jį daro matieką.Kipras už viską sumoka.Neįsivaizduoju, iš kur jis ima pinigų.Gincė sako, kad tėvai jam moka už pažymius.Už dešimtuką - šimtą, už devynis - devyniasdiašimt ir t.t.Visai neblogai!
Šiap ar taip, Kipro dėka aš pasidariau populiari, dabar jau rašau temas pusei klasės ir visiems skirtingai, pagal charakterį.Kai ateina atsiskaitymai, man tikra javapjūtė!
-Ar užmigai?-ragelyje užkaukė Laura.-Tai eisim ar ne?
-O kaip tavo gimdytojai?
Prieš porą metų, kai pas mus prasidėjo pirmi tikri tūsai (be tėvų ir tortų su žvakutėmis), Laura į juos neidavo.Ją tėvai buvo kaip reikiant užspaudę ir niekur neišleisdavo.Apskritai Lauros tėvai kaip iš praėjusio šimtmečio...
Ji mūsų klasėje buvo kaip balta varna, bet aš jai apšviečiau protą ir išmokiau ją klasiškai meluoti.
Aš: Ką sakysi tėvams?
Laura: Aš jiems jau skambinau.
A: Na, ir ką sakei?
L:Kad ta bobutė, kuriai nešioju maistą, prašė paskaityti Bibliją.
A:Išprotėjai?Kiek laiko tu jai skaitysi tą Bibliją?Valandą, dvi?
L:Iki pat vakaro.Ar žinai, kiek ten puslapių?
A:O jeigu jie sugalvos jai paskambinti?
L:Sakiau, kad ji neturi telefono, nes vis tiek neprigirdi.
A:Aha, kurčia, vadinasi?O ji pati nemoka skaityti?
L:Pasakiau, akd neprimato...
A:O, dar ir akla!?
L:Ko čia prikibai?Viskas normaliai suveikė.Tėvas kaip susijaudino, sako : ,,Būk ten, kiek tik reikės, vaikeli.Telaimina tave Viešpats.'' Net graudu.
A:Aha.
L:Na, tai kaip, ar eisim?
A:Vadinasi, per tave vargšė bobulytė tapo akla ir kurčia?Tu begėdė, Laurute.Ar ir šiandien bobulytei neši maisto?
L:Taip, po pietų.Dieną ji miega.
A: Klausyk, o gal eime kartu pas tavo bobulę?Po to nučiuošim pas Kiprą.
L:Gerai, pusę trijų prie kampo.
Geras!Eisim į tūsą!Reikia išsimaudyti ir nusilakuoti nukramtytų nagų likučius.Nežinau, ką vilktis.Peržiūrėjau savo garderobą, bet nieko gero neradau.Ai, velniai nematė!Užsimaukšlinau šviesius džinsus ir juodus marškinėlius - jie tinka prie mano išblukusių karčių.Dar apsiausiu juodus zomšinius sportbačius.Be to, turiu liuksinę juodą skrybėlę a la Maiklas Džeksonas ir platų kaklaraištį su kaukolėmis.Veidą reiks išsibalinti, o akių vokus ir lūpas pasidažyti rudai.Atrodysiu klasiškai.Viskas, lendu į vonią.Ate!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą